Nuo elektroninės prekybos įkūrėjos iki finansų ministrės: Nina Angelovska apie karjerą, kurios niekada neplanavo

Kalbėjausi su Nina apie elektroninės prekybos verslo kūrimą dar prieš rinkos pasirengimą, ką ją išmokė verslumas, kaip atrodo sėkmė iš vidaus ir kodėl kai kurie didžiausi karjeros posūkiai gali ateiti be plano.

Sakote, kad niekada neplanavote rašyti knygos. Kas paskatino jus dabar papasakoti savo istoriją?

Taip, niekada neplanavau rašyti knygos. Iš tiesų, niekada negalvojau, kad ją parašysiu. Bet taip pat niekada negalvojau, kad tapsiu verslininke, ir vis dėlto iškart po studijų įkūriau įmonę. Niekada negalvojau apie pasitraukimą, kol kūrėme verslą, tačiau po daugelio metų turėjome sėkmingą sprendimą. Niekada nesiekiau įsitraukti į politiką, bet tapau finansų ministru.

Kai pirmą kartą pasakiau draugams, kad rašau knygą, viena iš išgirstų reakcijų buvo: „Ar ne per jaunas rašyti memuarus?” Būti „per jaunu” yra tai, ką esu girdėjęs daugybę kartų savo gyvenime. Tačiau amžius nebūtinai yra patirties matas, ir tuo metu jaučiausi išgyvenęs kelis labai skirtingus gyvenimo etapus.

Iš pradžių pradėjau rašyti sau kaip būdą apmąstyti, prisiminti žmones, akimirkas ir sprendimus, kurie mane formavo, ir sujungti taškus, kurių niekada nebuvau sustojusi pamatyti. Rašydama priėjau vieną asmeniškiausių knygos suvokimų: kaip greitai aš gyvenau. Metus visada buvo terminai, projektai, skrydžiai, susitikimai, kitas iššūkis, kitas tikslas. Nuolat buvau produktyvumo režime, judėjau nuo vieno dalyko prie kito, nesuteikdama sau laiko įsisavinti savo gyvenimo. Rašymas suteikė man leidimą sustoti ir pažvelgti atgal.

Skaitytojų atsiliepimai taip pat privertė mane suprasti, kad nors mano istorijos aplinkybės gali būti specifinės, klausimai po jomis yra universalūs: kaip pasiruošti galimybėms, kurių negalime numatyti? Kaip priimame sprendimus, kai nesijaučiame pasiruošę? Kaip susitvarkome su nežinomybe, spaudimu, nesėkmėmis ir pokyčiais? Ir kaip mūsų sėkmės apibrėžimas keičiasi kartu su gyvenimu?

Būtent tai padarė anglų kalbos leidimą natūralų kitą žingsnį. Aplinkybės gali būti vietinės, bet pamokos – ne.

READ NOTHING BY CHANCE

Grouper pradėjote būdama 22-ejų, kai internetinė prekyba dar daugeliui Šiaurės Makedonijos gyventojų buvo nepažįstama. Ką prisimenate kaip sunkiausią tų ankstyvųjų dienų dalį – kažką, ką šiandien pradedantys elektroninės prekybos verslą gali sunkiai įsivaizduoti?

Sunkiausia buvo tai, kad mes ne tik kūrėme įmonę; mes kūrėme rinką nuo nulio. O rinkos kūrimas yra visiškai kitoks iššūkis nei verslo kūrimas.

Kai 2011 m. paleidome Grouper – pirmąją grupinio pirkimo sandorių platformą Makedonijoje – elektroninė prekyba vis dar buvo nepažįstama teritorija klientams, verslams ir net reguliuotojams. Turėjome paaiškinti šią koncepciją beveik visiems. Praktikoje, norėdami auginti verslą, pirmiausia turėjome padėti auginti rinką.

Prisimenu, kaip klientai fiziškai ateidavo į mūsų biurą, nes norėjo ką nors nusipirkti Grouper platformoje, bet nežinojo kaip. Mūsų komanda padėjo jiems susikurti el. pašto adresą, atidaryti paskyrą ir išmokti, kaip atlikti pirkimą. Kai kurie netgi gavo pirmąją mokėjimo kortelę būtent tam, kad galėtų pirkti iš mūsų. Beveik kiekvienas klientų bendravimas taip pat buvo edukacinė sesija. Prekybininko pusėje įsivaizduokite, kad esate 22 metų, netikėtai įeinate į restoraną ar SPA su nešiojamuoju kompiuteriu, rodote jiems animuotą vaizdo įrašą iš svetainės, kurios dar net nebuvo, ir prašote pasiūlyti daugiau nei 50 % nuolaidą, o mūsų komisinį dar pridėjus. Kaip nors daugelis sutiko.

Tuo pačiu metu mes sprendėme taisykles, kurios niekada nebuvo išbandytos prieš šiuos naujus verslo modelius. Tiesiog nebuvo jokio veiksmų plano.

Knygoje yra eilutė, kuri puikiai apibendrina tuos metus: „Kai esi pirmas, kuris ką nors padarai, negauni plojimų. Gauni pasipriešinimą, abejones ir papildomą darbą. Bet taip pat įgyji pranašumą, kurio niekas negali atimti.”

Ar buvo momentas, kai supratote, kad Grouper tapo daugiau nei startuoliu ir iš tikrųjų keičia žmonių apsipirkimo būdą Šiaurės Makedonijoje? Kas atsitiko?

Nebuvo vieno dramatiško momento, bet buvo aiškus lūžio taškas, kai verslai pradėjo kreiptis į mus, o ne nuolat juos vytis.

Iš pradžių mes beldėmės į kiekvienas duris ir turėjome aiškinti, kas yra Grouper, kodėl nuolaidos iš tikrųjų gali pritraukti naujų klientų ir kodėl internetiniai pardavimai yra svarbūs. Po kelerių metų įmonės norėjo būti platformoje, nes pamatė, kad ji veikia. Šis elgesio pokytis buvo labai stiprus.

Skaičiai tai taip pat patvirtino. 2013 metais Grouper sudarė apie 40 % visų internetinių sandorių Šiaurės Makedonijoje. Tuo metu tapo aišku, kad mes nebe tik auginame įmonę – mes padedame keisti, kaip žmonės apsiperka ir kaip verslai žiūri į elektroninę prekybą.

Šis poveikis pradėjo būti pripažintas ir už Šiaurės Makedonijos ribų. Mūsų istorija buvo pristatyta tarptautinėse ataskaitose, įskaitant Pasaulio banką, o vėliau gavo Forbes 30 iki 30 pripažinimą. Įdomu tai, kad išorinis patvirtinimas taip pat pakeitė požiūrį šalies viduje. Verslai, kurie anksčiau nelaikė Grouper aktualiais, staiga pradėjo mus kitaip vertinti ir tapo daug labiau linkę bendradarbiauti.

Jei rytoj vėl reikėtų pradėti elektroninės prekybos įmonę – be investuotojų, be žinomo vardo ir su tais pačiais ištekliais, kuriuos turėjote būdamas 22-ejų – ką darytumėte kitaip? Ir ką atsisakytumėte pakeisti?

Dažnai manęs klausia, ar, jei galėčiau grįžti atgal, daryčiau ką nors kitaip, ir mano paprastas atsakymas yra „be apgailestavimų”. Rinkčiausi tas pačias kovas, nes jos padarė mane stipresnę, protingesnę ir išmintingesnę ir galiausiai formavo žmogų, kuriuo tapau. Žinoma, turėdama viską, ką šiandien žinau, galėčiau nurodyti daugybę dalykų, kuriuos galėjau padaryti geriau, protingiau, su mažiau naivumo ar daugiau kantrybės. Bet manau, kad visada galime pažvelgti atgal ir rasti geresnį būdą daryti dalykus.

Tikriausiai deleguočiau anksčiau ir būčiau disciplinuotas, kur skiriu savo laiką. Metus su partneriais buvome giliai įsitraukę į kasdienę veiklą. Iš dalies dėl ribotų išteklių, bet ir dėl perfekcionizmo bei jausmo, kad kažką daryti patiems greičiau nei aiškinti kitiems. Galiausiai tai tampa siaurąja vieta. Knygoje gana atvirai rašau apie tai, koks buvau mikrovadybininkas ir apie savo poreikį kontroliuoti. Šiandien komandą ir procesus kurčiau anksčiau, suteikčiau daugiau erdvės atsitraukti ir mąstyti strategiškai.

Ko aš atsisakyčiau keisti, tai praktinio darbo pradžioje. Vis tiek kalbėčiau su klientais, parduočiau save, judėčiau greitai ir daryčiau dalykus, kurie atrodo visiškai neplečiami, jei tik padėtų geriau suprasti verslą. Ir tikrai išlaikyčiau šiek tiek nepagrįstą optimizmą, kurį turėjau dvidešimties. Kai pradėjome Grouper, beveik visi rodikliai rodė, kad laikas buvo neteisingas. Jei tada būčiau žinojęs viską, ką žinau šiandien, galbūt būčiau radęs dešimt labai racionalių priežasčių nepradėti.

Patirtis padeda geriau apskaičiuoti riziką. Bet turi būti atsargus, kad ji nepadarytų tavęs per daug geru ieškant priežasčių nebandyti.

Nuolat girdime apie augimą, technologijas, finansavimą, duomenis ir dabar dirbtinį intelektą. Po to, kai iš tikrųjų sukūrėte ir išplėtėte įmonę, ką, jūsų manymu, elektroninės prekybos įkūrėjai linkę pernelyg komplikuoti – ir kokie paprasti dalykai vis dar svarbesni, nei žmonės pripažįsta?

Technologijos yra svarbios. Duomenys yra svarbūs. DI keičia mūsų gyvenimo, darbo ir verslo valdymo būdus. Tačiau ne mažiau svarbu, o dažnai net svarbiau, diegimo greitis. Greitis visada buvo vienas stipriausių konkurencinių pranašumų, ypač startuoliams. Elektroninėje prekyboje pačios idėjos retai būna pranašumas – dažnai svarbu, kaip greitai galite jas įgyvendinti, mokytis ir prisitaikyti.

Tuo pačiu metu įkūrėjai gali taip įsitraukti į naujausių technologijų diegimą, kad pamiršta pagrindus. Galiausiai vis tiek reikia puikaus produkto, kuris pasiektų tinkamą klientą ir iš tiesų kurtų vertę. Klientas turi išlikti viso jūsų veiklos centre.

Galiausiai įmones kuria žmonės. Technologijas, produktus ir net verslo modelius galima kopijuoti. Komandos energiją, pasitikėjimą ir širdį daug sunkiau atkartoti. Tai buvo labai stipru „Grouper” komandoje, ir tikiu, kad įkūrėjai atlieka svarbų vaidmenį kuriant tokią aplinką.

Jūsų memuarai vadinasi „Nieko atsitiktinai„, tačiau kai kurie svarbiausi jūsų karjeros momentai – įskaitant kvietimą tapti finansų ministru – buvo dalykai, kurių beveik negalėjote suplanuoti. Ką jums dabar reiškia „nieko atsitiktinai”?

Dažnai sakome, kad viskas vyksta dėl priežasties, nors labai dažnai tos priežasties nematome tuo momentu. Žmonės, kuriuos sutinkame, sprendimai, kuriuos priimame, iššūkiai, kuriuos priimame, ir patirtys, kurias patiriame, dažnai yra labiau susiję, nei manome. Dalykai, kurie vėliau atrodo kaip atsitiktinumas, dažniausiai turi kažką už savęs.

Yra gerai žinoma patarlė, dažnai priskiriama Senekai: sėkmė yra tai, kas nutinka, kai pasiruošimas susitinka su galimybe. Žvelgdamas atgal supratau, kad niekada neturėjau griežtos savo gyvenimo vizijos. Tačiau nuolat ruošdavausi – dažnai net nežinodamas, kam ruošiuosi.

Neplanavau tapti verslininke. Niekada neturėjau politinių ambicijų. Tikrai neturėjau „tapti finansų ministre būdama 31-erių” kažkur vizijos lentoje. Bet kai atėjo tas skambutis, jau buvo praėję metai, kai kūriau įmonę, priėmiau sunkius sprendimus, viešai kalbėjau, dirbau su elektroninės prekybos plėtra ir politika, kūriau patikimumą, pelniau pripažinimą ir nuolat žengiau į dalykus, kurių niekada anksčiau nedariau. Nieko iš to nedariau, nes maniau, kad tai ruošia mane tapti ministre. Bet kartu jie mane paruošė.

Būtent tai man reiškia „Nothing by Chance „: dažnai ruošiamės galimybėms nežinodami, kam tiksliai ruošiamės. Mano kelias vystėsi gana natūraliai, tačiau už daugelio akimirkų, kurios iš šalies atrodė kaip atsitiktinumas, slypėjo metai darbo, pasirinkimų, santykių ir patirčių, kurios padarė tas akimirkas įmanomas.

Negalite kontroliuoti, kuri galimybė atsiras ir kada. Tačiau galite toliau mokytis, dirbti, kurti santykius ir priimti iššūkius, kurie jus iššaukia, kad kai galimybė pasitaiko, būtumėte pakankamai pasiruošę ją pripažinti ir pakankamai drąsūs ją priimti.

Knygoje taip pat kalbama apie sėkmės pusę, kurią žmonės retai mato: nerimą, nemigą, aukas ir nežinomybę už pasitikinčio savimi fasado. Ar buvo knygos dalis, kuri privertė jus sustoti ir susimąstyti, ar tikrai norite ją viešai pasidalinti?

Taip. Dalys apie nerimą buvo turbūt vienos sunkiausių rašyti, nes grįžimas prie tų akimirkų sugrąžindavo daug nepatogumų.

Daugumą savo profesinio gyvenimo žmonės mane matė kaip energingą, pasitikinčią savimi, visada optimistišką ir visiškai kontroliuojančią situaciją. Ir tai iš tiesų yra mano dalis. Tačiau pasitikėjimas nereiškia baimės, spaudimo ar pažeidžiamumo nebuvimo.

Prieš įeidamas į valdžią, pradėjau jausti nerimą taip, kaip niekada anksčiau. Ironiška, bet po to, kai palikau vyriausybę ir gyvenimas pagaliau tapo ramesnis, tai tapo dažniau. Rašyti apie akimirkas, kai galėdavau sėdėti pietaujant su draugais ir staiga jausti, kad negaliu pilnai įkvėpti, buvo atskleidžianti. Taip pat buvo dalių apie tai, kaip viešojo gyvenimo spaudimas paveikė mano šeimą, kurias buvo sunku prisiminti. Bet jei būčiau pašalinęs tas dalis, būčiau parašęs būtent tokią knygą, kokios nenorėjau rašyti – išbaigtą pasiekimų seką. Antraštės jau pasakoja tą istoriją: įkūrėjas, „Forbes”, ministras ir išėjimas. Norėjau, kad knyga pasakotų, kas vyksta tarp tų antraščių.

Sėkmė iš šalies gali atrodyti visiškai kitaip, nei atrodo, kai ją gyveni. Manau, kad parodyti tą pusę daro istoriją tikresnę, o ne mažiau sėkmingą.

Jūs patyrėte vadovavimą iš dviejų labai skirtingų pusių: įkūrėte savo įmonę ir vėliau įžengėte į vyriausybę kaip pirmoji Šiaurės Makedonijos finansų ministrė moteris. Ką vienas pasaulis jums išmokė apie lyderystę, ko kitas niekada negalėjo?

Verslumas mane išmokė savininkystės. Kai kuri savo įmonę, beveik nėra vietos pasiteisinimams. Jei kažkas neveikia, turi rasti sprendimą. Tai sukuria greitį, išradingumą ir stiprų asmeninės atsakomybės jausmą.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl priėmiau ministro pareigas, buvo galimybė kurti pokyčius iš vidaus. Atėjau iš privataus sektoriaus, tikėdamas, kad jei kas nors turi prasmę, tai aptariama, priimama sprendimas ir įgyvendinama. Maniau, kad pareigos su tiek daug formalios valdžios suteiks man dar daugiau galimybių įgyvendinti dalykus. Išmokau beveik priešingai: formali valdžia automatiškai nesuteikia galios kurti pokyčius.

Versle, jei argumentas pasitvirtina, sprendimas priimamas. Politikoje argumentas yra tik atspirties taškas. Ši pamoka galbūt dar stipresnė, kai į sistemą įžengi kaip pašalinis. Gali aiškiai matyti, ką nori pakeisti, bet vis tiek turi orientuotis institucijose, procedūrose, interesuose, įpročiuose ir žmonėse, kurie buvo tos sistemos dalis dar gerokai prieš tave atvykstant. Lyderystė – tai ne tik teisingo sprendimo priėmimas. Kartais tai yra pakankamo pasitikėjimo ir suderinamumo kūrimas, kad pokyčiai apskritai būtų įmanomi.

Abiejuose pasauliuose liko tas pats mano tikėjimas rodyti pavyzdį. Grouper, kai būdavo sunku, sėdėdavau su komanda ir atlikdavau operatyvinį darbą kartu su jais. Vyriausybėje, ypač COVID krizės metu, turėjau tą patį instinktą: negali prašyti kitų nešti naštos, kurios pats nenori nešti.

Ir vienas dalykas pasirodė universalus: žmonės atpažįsta autentiškumą. Nesvarbu, ar vadovauji startuolių komandai, ar tarnystei, žmonės jaučia, ar tikrai tiki tuo, ką darai. Jie reaguoja į sąžiningumą, aistrą ir nuoseklumą. Aplinka buvo visiškai kitokia, bet žmogiškoji lyderystės dalis – ne.

Žvelgiant atgal į 22 metų Niną su universiteto verslo planu ir nežinančia, kur jis ją galiausiai nuves: ką šiandien jai pasakytum – ir, galbūt svarbiau, ką tyčia jai nesakytum?

Tikriausiai pasakyčiau jai mažiau rūpintis visko kontrole ir kartais sustoti, kad galėtų pasimėgauti tuo, ką jau pasiekė. Bet nesakyčiau, kas laukia. Nesakyčiau apie Forbes, tapimą ministru, išėjimą ar sunkius skyrius tarp jų. Nes kartais nematyti viso kalno yra būtent tai, kas suteikia drąsos pradėti kopti. Buvo kažkas galingo tame optimizme, o gal ir šiek tiek naivumo, kurį turėjau būdamas 22-ejų. Turėjau aistrą, entuziazmą ir energiją jausti, kad beveik viskas įmanoma. Problemas spręsdavau su entuziazmu, norėdamas rasti sprendimą, ir retai priimdavau „ne” kaip galutinį atsakymą.

Žvelgiant atgal, manau, kad toks mąstymas labai prisidėjo prie tolimesnės kelionės.

Pabaigai norėtume palikti skaitytojams kažką asmeniško iš jūsų. Žmogui, kuris skaito šį tekstą ir kuria verslą, svarsto rizikuoti ar tiesiog susiduria su galimybe, kuriai dar nėra visiškai pasiruošęs: ką norėtumėte, kad jie prisimintų iš jūsų istorijos?

Manau, kad skirtingi skaitytojai šioje knygoje atras skirtingas savo dalis.

Jei esate verslininkas, suprasite realybę, slypinčią už kažko kūrimo: kad idėja dažnai yra pigiausia dalis, kad konkurencija gali būti vienas geriausių drausmės mokytojų, ir kad greitis gali suteikti pranašumą, tačiau sistemos ir žmonės yra tai, kas palaiko augimą.

Jei esate lyderis, galite pastebėti įtampą tarp aukštų standartų nustatymo ir žmonių erdvės kvėpuoti bei kaip lengvai geri ketinimai gali virsti mikrovadyba.

Jei esi moteris, bandanti suderinti ambicijas su skirtingais vaidmenimis, kuriuos gyvenimas tau prašo, pajusi mano labai asmeninį suvokimą, kad taip, mes galime daug – bet galbūt ne viską vienu metu. Ir tai yra gerai. Tai nėra silpnybė; tai yra realybė. Gyvenimas yra pakankamai ilgas, kad skirtingi dalykai skirtinguose skyriuose turėtų reikšmės.

Ir jei tiesiog nežinai, kur eisi toliau, ši knyga tikriausiai skirta ir tau. Mano kelias niekada nebuvo aiškus iš anksto.

Visų pirma, norėjau papasakoti tikrą istoriją – ne tik apie pergales, bet ir apie neapibrėžtumą, klaidas, nerimą, aukas ir sunkius sprendimus, slypinčius už jų.

Taigi, jei yra vienas dalykas, kurį norėčiau, kad kas nors pasiimtų iš mano istorijos, tai būtų šis: jums nereikia turėti viso kelio aiškaus ir nereikia jaustis visiškai pasiruošusiam. Tęskite mokymąsi, nuolat ruoškitės ir turėkite drąsos žengti kitą žingsnį, kai jis pasirodys. Galbūt tik daug vėliau suprasite, kam ruošėtės.

„Nothing by Chance: A Memoir of Preparation, Opportunity, and Courage” galima įsigyti Amazon arba Amazon.de.